Kompozitorius, vargonininkas ir chorvedys Juozas Naujalis (1869–1934) gyveno ir kūrė dviejų amžių sandūroje, o jo veikla pelnė jam lietuvių muzikos patriarcho titulą. Jo kompozicijos, ypač dainos, buvo ir tebėra svarbios lietuviškosios muzikos raidai. Dainingos ir lengvai įsimenamos melodijos skambėjo visoje Lietuvoje nacionalinio sąmonėjimo laikais, o „Lietuva brangi“ tapo išskirtine tautos giesme.
Juozo Naujalio biografijoje daug reikšmingų darbų. Dar Rusijos okupacijos sąlygomis jis Kaune organizavo vargonininkų ir chorvedžių kursus, o 1919 metais įsteigė muzikos mokyklą, kuri gyvuoja iki šių dienų. Be to, jis – pirmojo lietuviško knygyno steigėjas, pirmojo lietuviško muzikai skirto laikraščio „Vargonininkas“ leidėjas, Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijos vadovas.
1899 metais jis subūrė anuomet slaptą „Dainos“ chorą, išaugusį į „Dainos“ draugiją, kuri netrukus svariai prisidės plėtojant tautinę muziką. Būtent „Dainos“ draugija 1905 metais surengė pirmąjį viešą lietuvišką vakarą, o 1924 metais – pirmąją Lietuvoje dainų šventę, kurios vyriausiuoju dirigentu tapo J. Naujalis.
Pagrindinius savo principus J. Naujalis išsakė sūnui, reaguodamas į jo skundą dėl kažkokių nesėkmių. „Yra ir mažiau už tave gabių žmonių, bet jie vis dėlto pasiekė materialinės gerovės. Tačiau įsidėmėk kokiu būdu. Jie turi lankstų stuburkaulį, žino kur, kada ir kam nusilenkti, moka silpnesnį nustumti nuo kelio, neturi savo nuomonės, tačiau visada sutinka su galingųjų nuomone. Eik šiuo keliu, jei nori tuščios garbės ar materialinių gėrybių. O jei nori likti savimi, nesisielok. Žinok, kad likti savimi – didelė prabanga, kuri brangiai atsieina“.
